1. Saliamonas susigiminiavo su faraonu, Egipto karaliumi. Jis vedė jo dukterį ir parsivežė ją į Dovydo miestą. Ji čia gyveno, kol Saliamonas baigė statyti sau namus, Viešpaties namus ir sieną apie Jeruzalę.
2. Tačiau žmonės vis dar aukojo aukštumose, nes nebuvo pastatyti namai Viešpaties vardui.
3. Saliamonas mylėjo Viešpatį, laikydamasis savo tėvo Dovydo nurodymų, tačiau ir jis aukojo bei degino smilkalus aukštumose.
4. Karalius nuėjo į Gibeoną aukoti, nes tai buvo garsi aukštuma. Jis aukojo ant to aukuro tūkstantį deginamųjų aukų.
5. Gibeone Viešpats pasirodė Saliamonui naktį sapne ir tarė: ‘‘Prašyk, ką Aš tau galėčiau duoti’‘.
6. Saliamonas atsakė: ‘‘Tu parodei savo tarnui, mano tėvui Dovydui, didelį gailestingumą, nes jis vaikščiojo prieš Tave tiesoje, teisume ir širdies tyrume. Tu parodei jam savo gerumą, duodamas jam sūnų, kuris sėdėtų jo soste, kaip tai yra šiandien.
7. Viešpatie, mano Dieve, Tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš dar labai jaunas ir nežinau, kaip įeiti ir kaip išeiti.
8. Tavo tarnas yra vidury Tavo tautos, kurią Tu išsirinkai, didelės tautos, kurios neįmanoma suskaičiuoti nei aprėpti dėl daugumo.
9. Duok savo tarnui išmintingą širdį, kad galėčiau teisti Tavo tautą ir skirti gera nuo blogo. Kas galėtų valdyti tokią didelę Tavo tautą?’‘
10. Viešpačiui patiko toks Saliamono prašymas.
11. Dievas jam tarė: ‘‘Kadangi prašei išminties teisingai nuspręsti, o ne ilgo amžiaus sau, turtų sau ar savo priešų gyvybės,
12. tai padariau pagal tavo prašymą: Aš daviau tau išmintingą ir sumanią širdį, kad panašaus į tave nebuvo iki tavęs ir po tavęs nebus tokio, kaip tu.
13. Taip pat daviau tau, ir ko neprašeiturtų ir garbės; niekas tau neprilygs tarp karalių per visas tavo dienas.
14. Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, Aš prailginsiu tavo dienas’‘.
15. Saliamonas pabudo ir suprato, kad tai buvo sapnas. Po to jis sugrįžo į Jeruzalę ir priešais Viešpaties Sandoros skrynią aukojo deginamąsias bei padėkos aukas. Jis iškėlė puotą visiems savo tarnams.
16. Kartą dvi paleistuvės atėjo pas karalių ir stojo jo akivaizdon.
17. Viena moteris sakė: ‘‘Mano valdove! Aš ir šita moteris gyvename vienuose namuose; aš pagimdžiau sūnų, būdama su ja tuose namuose.
18. O po trijų dienų ir ji pagimdė. Mes buvome vienos ir nieko iš pašalinių nebuvo su mumis, tik mes dvi.
19. Šitos moters sūnus naktį mirė, nes ji nugulė jį.
20. Vidurnaktį atsikėlus ji paėmė mano sūnų, kai aš miegojau, nuo mano pašonės ir pasiguldė jį prie savęs, o savo mirusį sūnų paguldė prie manęs.
21. Rytą atsikėlusi norėjau maitinti savo sūnų, bet pamačiau, kad jis miręs. Gerai įsižiūrėjusi, pažinau, kad tai nebuvo mano sūnus’‘.
22. Antroji moteris tarė: ‘‘Netiesa, mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs’‘. Bet šita atsakė: ‘‘Ne, tavo sūnus miręs, o mano sūnus gyvas’‘. Taip jos kalbėjo karaliaus akivaizdoje.
23. Karalius tarė: ‘‘Viena sako: ‘Mano sūnus yra gyvas, o tavo sūnus miręs’, ir antroji tvirtina: ‘Tavo sūnus yra miręs, o mano sūnus gyvas’ ‘‘.
24. Ir karalius pasakė: ‘‘Atneškite kardą’‘. Ir atnešė kardą karaliui.
25. Ir karalius pasakė: ‘‘Padalykite gyvąjį kūdikį ir duokite vieną pusę vienai, o kitą pusę kitai’‘.
26. Tuomet moteris, kurios sūnus buvo gyvas, gailėdamasi jo, tarė karaliui: ‘‘Mano valdove! Atiduok jai gyvąjį kūdikį ir nežudyk jo!’‘ O antroji sakė: ‘‘Gerai, nebus nei man, nei tau. Padalykite jį!’‘
27. Tada karalius atsakė: ‘‘Atiduokite gyvąjį kūdikį jai ir jokiu būdu jo nežudykite. Ji yra jo motina’‘.
28. Visas Izraelis, išgirdęs tą karaliaus sprendimą, ėmė bijoti karaliaus, nes jie matė, kad Dievo išmintis buvo jame, kad jis teistų.
| 
