Antras laiškas korintiečiams, Chapter 2

1. Taigi aš nusprendžiau, kad neatvyksiu pas jus vėl su liūdesiu.    2. O jei aš jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis?    3. Aš tai parašiau, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis, pasitikėdamas jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.    4. Nes aš jums rašiau iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad jus nuliūdinčiau, bet kad pažintumėte meilę, kurios taip apsčiai jums turiu.    5. Bet jeigu kas nuliūdino, tai nuliūdino ne mane, bet,—kad neperdėčiau,—bent iš dalies­jus visus.    6. Tokiam žmogui pakanka daugumos paskirtos bausmės.    7. Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.    8. Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę.    9. Nes tuo tikslu jums ir parašiau,­ kad patikrinčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs.    10. Kam jūs atleidžiate, tam atleidžiu ir aš; nes, jei kam atleidau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje,    11. kad neapgautų mūsų šėtonas. Nes mums nėra nežinomi jo kėslai.    12. Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, durys man buvo Viešpaties atvertos,    13. bet aš neturėjau savo dvasioje ramybės, kadangi nesutikau savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.    14. Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą.    15. Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių.    16. Vieniems­mirties kvapas mirčiai, kitiems­gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?    17. Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje.