1. Cezarėjoje gyveno vyras, vardu Kornelijus, vadinamosios italų kohortos šimtininkas.
2. Jis buvo dievotas ir drauge su savo namiškiais bijojo Dievo, gausiai šelpdavo žmones ir nuolat melsdavosi Dievui.
3. Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: ‘‘Kornelijau!’‘
4. Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: ‘‘Kas yra, viešpatie?’‘ Šis jam atsakė: ‘‘Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė.
5. Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.
6. Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti’‘.
7. Kai su juo kalbėjęs angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš nuolat šalia esančių valdinių
8. ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.
9. Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. Buvo apie šeštą valandą.
10. Jis pasijuto labai išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava.
11. Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio jam leidosi žemyn kažkoks padėklas, lyg didelė marška, pririšta už keturių kampų ir nuleidžiama žemėn.
12. Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų, laukinių žvėrių, roplių ir padangės paukščių.
13. Ir jam pasigirdo balsas: ‘‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’‘
14. Bet Petras atsakė: ‘‘Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus’‘.
15. Balsas antrą kartą tarė: ‘‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!’‘
16. Taip pasikartojo tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.
17. Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų.
18. Jie sušukę paklausė: ‘‘Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?’‘
19. Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: ‘‘Štai trys vyrai ieško tavęs.
20. Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau’‘.
21. Taigi Petras nulipo žemyn pas Kornelijaus siųstus vyrus ir tarė: ‘‘Štai aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?’‘
22. Tie atsakė: ‘‘Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių’‘.
23. Tada Petras paprašė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.
24. Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo gimines ir artimiausius draugus.
25. Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.
26. Bet Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: ‘‘Kelkis! Juk ir aš esu žmogus!’‘
27. Paskui, kalbėdamasis su juo, įėjo vidun ir, radęs daug susirinkusių,
28. prabilo: ‘‘Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar užeiti pas svetimtautį. Bet Dievas parodė man, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.
29. Štai kodėl pakviestas aš nesipriešindamas atvykau. Taigi klausiu dabar, kokiu reikalu mane pakvietėte?’‘
30. Kornelijus atsakė: ‘‘Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose pasninkavau ir meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras
31. ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.
32. Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’.
33. Taigi aš iš karto pasiunčiau pas tave, o tu gerai padarei, čia atvykdamas. Dabar mes visi esame susirinkę Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Dievas tau pavedė’‘.
34. Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: ‘‘Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis.
35. Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.
36. Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.
37. Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto,
38. kaip Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo.
39. Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio.
40. Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti,
41. beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.
42. Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.
43. Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą’‘.
44. Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
45. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.
46. Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.
47. Tuomet Petras tarė: ‘‘Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniušiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?’‘
48. Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.
| 
