Mokytojo knyga, Chapter 4

1. Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti.    2. Aš nusprendžiau, kad mirusieji laimingesni už gyvuosius.    3. Dar laimingesnis už juos tas, kuris dar negimęs, nes jis dar nematė piktadarysčių, kurios vyksta pasaulyje.    4. Toliau stebėjau žmonių darbą ir jų pastangas, dėl kurių žmogui pavydi jo kaimynas. Tai irgi tuštybė ir vėjo gaudymas.    5. Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir valgo savo kūną.    6. Geriau turėti saują su ramybe negu pilnas rieškučias vargstant ir gaudant vėjus.    7. Pastebėjau dar vieną tuštybę po saule.    8. Vienišas žmogus, neturįs nei sūnaus, nei brolio, triūsia be galo, ir jo akys nepasisotina turtais. Jis nepagalvoja: ‘‘Kodėl aš triūsiu ir užginu gėrybių savo sielai?’‘ Tai taip pat tuštybė ir nereikalingas vargas!    9. Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą.    10. Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.    11. Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?    12. Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti.    13. Geriau neturtingas, bet išmintingas jaunuolis, negu senas kvailas karalius, kuris nepriima patarimų.    14. Nes jis, išėjęs iš kalėjimo, tapo karaliumi, o kitas, gimęs karaliumi, nuskursta.    15. Aš galvojau apie žmones, gyvenančius pasaulyje, ir kitą jaunuolį, kuris užims ano vietą.    16. Daugybė žmonių buvo prieš jį, ir vėliau atėjusieji nesidžiaugs juo. Ir tai yra tuštybė ir vėjo gaudymas.