1. Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų.
2. Jei nesutiksi jų išleisti, užleisiu visą tavo kraštą varlėmis.
3. Upė knibždės varlėmis. Jos iš upės atrėplios į tavo namus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, taip pat į tavo tarnų ir tarnaičių namus, į tavo krosnis ir į duonkubilius.
4. Per tave, tavo žmones ir visus tavo tarnus rėplios varlės’.
5. Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo ranką su lazda ant upių, perkasų, balų ir padaryk, kad varlės užplūstų Egipto šalį!’ ‘‘
6. Aaronas ištiesė ranką ant Egipto vandenų, ir varlės išrėpliojo ir užpildė Egipto kraštą.
7. Tą patį padarė žyniai savo kerais ir iššaukė varles Egipto šalyje.
8. Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: ‘‘Melskite Viešpatį, kad Jis pašalintų varles nuo manęs ir mano žmonių; tada išleisiu izraelitus aukoti Viešpačiui’‘.
9. Mozė atsakė faraonui: ‘‘Paskirk laiką, kada melsti už tave, tavo tarnus ir tautą, kad varlės būtų pašalintos nuo tavęs, iš tavo namų ir kad jos tik upėje tepasiliktų’‘.
10. Jis atsakė: ‘‘Rytoj’‘. Mozė tarė: ‘‘Tebūna, kaip sakai, kad žinotum, jog nėra lygaus Viešpačiui, mūsų Dievui!
11. Varlės pasišalins nuo tavęs, iš tavo namų, nuo tavo tarnų ir tarnaičių, jos tik upėje tepasiliks!’‘
12. Mozė ir Aaronas, grįžę iš faraono, meldė Viešpatį pašalinti varles, kurias Jis buvo užleidęs faraonui.
13. Viešpats padarė, kaip Mozė prašė: varlės išgaišo namuose, kiemuose ir laukuose.
14. Jie suvertė jas į krūvas. Visa šalis dvokė.
15. Faraonas, matydamas, kad atėjo ramybė, užkietino savo širdį ir neklausė, kaip Viešpats ir buvo sakęs.
16. Tada Viešpats tarė Mozei: ‘‘Liepk Aaronui ištiesti lazdą ir suduoti į žemės dulkes, kad jos pavirstų mašalais visoje Egipto šalyje!’‘
17. Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemę. Tuoj mašalai apniko žmones ir gyvulius. Visos žemės dulkės virto mašalais Egipto krašte.
18. Žyniai bandė tą patį padaryti savo kerais, bet negalėjo. Mašalai apniko žmones ir gyvulius.
19. Tada žyniai tarė faraonui: ‘‘Tai Dievo pirštas!’‘ Bet faraono širdis buvo užkietinta ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs.
20. Viešpats tarė Mozei: ‘‘Atsikelk anksti rytą, prieik prie faraono, kai jis eis prie vandens, ir pasakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų!
21. Jei neišleisi mano tautos, užleisiu musių ant tavęs, tavo tarnų, tavo žmonių ir ant tavo namų taip, kad egiptiečių namai ir visa žemė bus pilna musių.
22. Bet tą dieną Aš atskirsiu Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats.
23. Taip Aš atskirsiu savo ir tavo tautą. Rytoj įvyks šitas ženklas’ ‘‘.
24. Viešpats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto šalį. Musės vargino kraštą.
25. Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems tarė: ‘‘Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje!’‘
26. Mozė atsakė: ‘‘Netinka taip daryti. Egiptiečiai bjaurisi tuo, ką aukosime Viešpačiui, savo Dievui. Jei aukosime, kas egiptiečiams bjauru, argi jie mūsų neužmuš akmenimis?
27. Tris dienas keliausime į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis mums įsakė’‘.
28. Faraonas atsakė: ‘‘Aš išleisiu jus į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui. Tik nenueikite labai toli! Melskitės už mane!’‘
29. Mozė atsakė: ‘‘Iš tavęs išėjęs, melsiu Viešpatį, kad muses pašalintų nuo tavęs, nuo tavo tarnų ir tarnaičių. Tik kad vėl faraonas neapgautų, neišleisdamas tautos Viešpačiui aukoti!’‘
30. Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį.
31. Viešpats padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino muses nuo faraono, nuo jo tarnų ir žmonių taip, kad nė vienos nebeliko.
32. Bet ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir neišleido tautos.
| 
