1. Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.
2. Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,
3. tarė: ‘‘Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!
4. Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu,
5. kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną’‘. Jie tarė: ‘‘Daryk taip, kaip sakei!’‘
6. Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: ‘‘Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių’‘.
7. Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti.
8. Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.
9. Jie paklausė jį: ‘‘Kur yra tavo žmona Sara?’‘ Jis atsakė: ‘‘Palapinėje’‘.
10. Vienas iš jų tarė: ‘‘Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!’‘ Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo už jų.
11. Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims.
12. Todėl Sara savyje juokėsi: ‘‘Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?’‘
13. Viešpats tarė Abraomui: ‘‘Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’
14. Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!’‘
15. Sara gynėsi, sakydama: ‘‘Aš nesijuokiau’‘, nes išsigando. O Jis tarė: ‘‘Ne! Tu juokeisi!’‘
16. Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti.
17. Viešpats tarė: ‘‘Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?
18. Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.
19. Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį’‘.
20. Viešpats tarė: ‘‘Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmėlabai sunki.
21. Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu’‘.
22. Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje.
23. Abraomas priartėjęs tarė: ‘‘Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu?
24. Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų?
25. Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?’‘
26. Viešpats tarė: ‘‘Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės’‘.
27. Abraomas atsakė: ‘‘Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.
28. Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?’‘ Jis tarė: ‘‘Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis’‘.
29. Abraomas toliau kalbėjo: ‘‘Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?’‘ Jis atsakė: ‘‘Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu’‘.
30. Tada jis tarė: ‘‘Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt’‘. O Jis atsakė: ‘‘Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt’‘.
31. Tada jis tarė: ‘‘Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!’‘ O Jis tarė: ‘‘Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties’‘.
32. Tada jis tarė: ‘‘Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?’‘ O Jis atsakė: ‘‘Nesunaikinsiu ir dėl dešimties’‘.
33. Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.
| 
