1. Pranašo Habakuko malda:
2. ‘‘Viešpatie, girdėjau tavo kalbą ir nusigandau. Atnaujink ir apreikšk savo darbą metuose, savo rūstybėje prisimink gailestingumą.
3. Dievas atėjo iš Temano, Šventasisnuo Parano kalno. Jo šlovė uždengė dangų ir žemė buvo pilna Jo gyriaus.
4. Spinduliuojančioje šviesoje Jis pasirodė. Iš Jo rankų tvieskė šviesos spinduliaiJo galybė.
5. Pirma Jo ėjo maras, degančios anglys po Jo kojomis.
6. Jis sustojo ir išmatavo žemę. Jis pažvelgėišsigando tautos, susvyravo amžinieji kalnai, nusilenkė kalvos. Jo keliai amžini.
7. Aš mačiau Kušano palapines nelaimėje, Midjano krašto palapinių uždangos siūbavo.
8. Viešpatie, ar upės sukėlė Tavo kerštą, ar jūra sužadino įtūžį, ar srovės uždegė Tavo rūstybę, kad Tu važiavai žirgais ir išgelbėjimo vežimais?
9. Tavo lankas buvo apnuogintas, kaip buvai prisiekęs tautoms. Tu išraižei žemę upėmis.
10. Tave pamatę sudrebėjo kalnai, liejosi vanduo, gelmės balsas pasigirdo, ir ji kėlė rankas į aukštybes.
11. Saulė ir mėnulis sustojo, kai pasipylė Tavo šviečiančios strėlės ir suspindo ietys.
12. Įtūžęs Tu ėjai per žemę, užsirūstinęs trypei tautas.
13. Tu išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo, sutrupinai nedorėlių namų galvą, apnuoginai juos nuo pamatų iki kaklo.
14. Tu pervėrei jo strėlėmis jo karius, kai jie kaip audra ėjo išblaškyti manęs, džiūgaudami, kad galės slaptoje praryti vargšą.
15. Tu su savo žirgais perėjai jūrą galingų vandenų paviršiumi.
16. Man tai girdint, drebėjo mano kūnas, virpėjo lūpos. Skausmas palietė kaulus, buvau labai sukrėstas. Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą.
17. Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose,
18. tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu!
19. Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas’‘. Choro vadovui. Styginiais instrumentais.
| 
