Izaijo knyga, Chapter 46

1. ‘‘Belis sulaužytas, Nebojas guli sutrupintas. Stabai išgabenami pakrauti ant gyvulių. Jie sunki našta juos nešantiems.    2. Jie sulaužyti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, bet patys nešami į nelaisvę.    3. Klausykite manęs, Jokūbo namai ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo.    4. Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus.    5. Su kuo mane palyginsite, į ką mane darysite panašų?    6. Jie auksą iškrato iš maišelių, sidabrą pasveria svarstyklėmis, pasamdo auksakalį, kad padarytų dievą, parpuolę prieš jį, meldžiasi,    7. užsideda stabą ant pečių, nuneša į prirengtą jam vietą ir pastato. Jis stovi ir nejuda. Kai jie šaukiasi jo, jis negirdi ir neišgelbsti jų iš nelaimės.    8. Apmąstykite ir supraskite! Imkite tai į širdį, jūs atskalūnai!    9. Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra.    10. Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs.    11. Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, tolimo krašto vyrą, mano paskirtą. Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu.    12. Klausykite manęs, sukietėjusios širdies žmonės, esantys toli nuo teisumo.    13. Aš priartinu savo teisumą, ir jis nebus toli. Mano išgelbėjimas neuždels. Aš duosiu išgelbėjimą Sione dėl savo šlovės­Izraelio’‘.