1. ‘‘Yra sidabro gyslų ir vietų, kur gryninamas auksas.
2. Geležis kasama iš žemės. Iš akmens išlydomas varis.
3. Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdostamsos ir mirties šešėlio akmens.
4. Jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių.
5. Žemės paviršiuje užauga duona, o gelmėje žemė išrausiama kaip po gaisro.
6. Safyrą randa jos uolienose, aukso dulkės yra joje.
7. Kelio tenai nežino plėšrus paukštis, nematė jo nė vanago akis.
8. Liūto jaunikliai jų nemindo, ir liūtas tais takais nevaikštinėja.
9. Jis ištiesia ranką į kietas uolas ir kalnų pamatus kasinėja.
10. Jis iškerta upes uolose, jo akis pamato kiekvieną brangų daiktą.
11. Jis užtvenkia upes ir tai, kas jose paslėpta, iškelia į šviesą.
12. Bet kur randama išmintis, kur yra supratimo šaltinis?
13. Joks žmogus nežino jos kainos, jos nėra gyvųjų krašte.
14. Gelmė sako: ‘Ji ne pas mane’, jūra sako: ‘Jos nėra manyje’.
15. Jos negali pirkti už auksą nė įsigyti už sidabrą.
16. Negalima jos palyginti su Ofyro auksu nė su oniksu ar safyru.
17. Neprilygsta jai auksas ir krištolas ir negalima jos gauti už brangius aukso dirbinius.
18. Koralai ir perlai neverti minėti, nes išmintis brangesnė už rubinus.
19. Jai neprilygsta Etiopijos topazas, už gryną auksą jos nenupirksi.
20. Iš kur tad ateina išmintis ir kur supratimo šaltinis?
21. Ji yra paslėpta gyvųjų akims, net padangių paukščiai jos nesuranda.
22. Mirtis ir prapultis sako: ‘Mes girdėjome apie jos garsą’.
23. Dievas žino jos kelią ir vietą, kur ji yra.
24. Jis stebi visus žemės kraštus ir mato po visu dangumi.
25. Jis pasveria vėją ir išmatuoja vandenis.
26. Jis nustatė lietui laiką ir nurodė žaibui kelią.
27. Tada Jis matė ją ir paskelbė ją, paruošė ją ir ją išmėgino.
28. Žmogui Jis pasakė: ‘Viešpaties baimė yra išmintis ir šalintis nuo pikta yra supratimas’ ‘‘.
| 
