1. ‘‘Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.
2. Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.
3. Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.
4. Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.
5. Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.
6. Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,
7. rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.
8. Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.
9. O dabar tapau priežodis jų dainose,
10. jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.
11. Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.
12. Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.
13. Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.
14. Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.
15. Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.
16. Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.
17. Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.
18. Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.
19. Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.
20. Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.
21. Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.
22. Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.
23. Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.
24. Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.
25. Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?
26. Aš ieškojau gerogavau pikta; laukiau šviesosatėjo tamsa.
27. Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.
28. Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.
29. Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.
30. Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.
31. Mano arfa virto rauda, o mano fleitaverkiančiojo balsu’‘.
| 
