Psalmynas, Chapter 42

1. Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!    2. Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?    3. Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: ‘‘Kur yra tavo Dievas?’‘    4. Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje.    5. Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą!    6. Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno.    7. Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas.    8. Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę.    9. Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: ‘‘Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?’‘    10. Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: ‘‘Kur yra tavo Dievas?’‘    11. Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.